Ar kada nors girdėjote, kad geri ir blogi prisiminimai skirtingai veikia vaiko mokymąsi? Pavyzdžiui, rūpestinga pedagogė, kuri atkreipia dėmesį į visus vaiko poreikius, žadina teigiamus prisiminimus ir įneša naudingo indėlio į mokymąsi, tiesa?
Tuo pačiu labai griežtas pedagogas, kuris mokydamas įžeidžia ar nekantrus, gali turėti neigiamą poveikį, net sukurti vaikui mokymosi blokus. Abu aspektai yra tiesiogiai susiję su Henri Wallon afektyvumo samprata ir jos sąsaja su plėtra.
Žiūrėti daugiau
Atraskite Magdos Soares biografiją ir pagrindinius jos darbus
Kas buvo Emmi Pikler? Atraskite jos istoriją ir metodiką
Kas buvo Henri Wallon? Gimė Prancūzijoje 1879 m. valonas teigia, kad žmogaus vystymasis yra susijęs su aplinka, kurioje individas yra pasinėręs į kognityvinius, afektinius ir motorinius aspektus. Mokslininkas neketina atskirti biologinės ir socialinės, nagrinėdamas dvi viena kitą papildančias sritis, ypač atsižvelgiant į abipusius santykius.
Greitai grįžkime prie anksčiau nurodyto pavyzdžio. Mokymosi stimulą ar atstūmimą paveikė išoriniai elementai (išvaizda, kalbos garsumas, šauksmas ar paskatos) ir vidiniai (baimė, džiaugsmas, saugumas). Kaip matyti, šios vidinės emocijos turi ir neigiamą, ir teigiamą kilmę, tiesa?
Tokia žmogaus būsena yra tai, ką mes vadiname afektyvumu, ir, pateikę pavyzdį, galime pasakyti, kad tai susiję ne tik su meile ir meile. Poveikis, tiek geras, tiek blogas, priverčia individą reaguoti į tokius dirgiklius, kurie įvairiais būdais gali pakenkti jų evoliuciniam procesui.
Mokslininkai, tokie kaip Levas Vygotskis ir Jeanas Piaget, jau buvo patvirtinę afektyvumo svarbą, tačiau būtent Wallonas nagrinėjo šią temą nuodugniai. Jam emocijos vaidina vyraujantį vaidmenį vystymesi, nes būtent per jas individas iškelia troškimus, troškimus ir apatiją.
Tai yra, vaikas gimsta turėdamas biologinius išteklius, suteikiančius jam galimybę vystytis. Tačiau būtent terpė leis vystytis organiniam potencialui. Taigi mokslininkas suskirsto psichinį gyvenimą į tris dimensijas, būtent emocinį, motorinį ir pažintinį. Tokie matmenys egzistuoja kartu ir integruojasi.
Kitame praktiniame pavyzdyje mes turime vaiką, pasiruošusį išmokti kalbėti. Ji turi burną, balso stygas ir jutimo prietaisus, kurie leidžia atlikti kalbos veiksmą, tiesa? Bet jei suaugęs žmogus ją bars bandydamas burbėti pirmuosius skiemenis, atsiras blokas ir kūdikis ims bijoti kalbėti.
Tačiau priešingai, jei tėvai jį paskatins pagyrimais ir netgi paskatins išbandyti kitus žodžius, kalbos raida bus daug didesnė. Be psichinio gyvenimo padalijimo, Henri Wallon suskirsto vystymąsi į penkis etapus, kurie išvardyti žemiau:
Henri Wallon teigimu, pirmieji gyvenimo metai intensyviau išreiškia afektiškumą. Per jį kūdikis išreiškia save ir bendrauja su žmonėmis, kurie savo ruožtu reaguoja į tokias apraiškas. Tačiau afektiškumas pasireiškia visais gyvenimo etapais ir gali būti išreikštas trimis būdais:
Emocijos yra labiausiai matomos išraiškos ir netgi gali būti išreikštos kalba. Su juo individas sugeba išoriškai išreikšti tai, ką jaučia nuo gimimo. Tai pirmasis vaiko emocinio poreikio pasireiškimas, pasireiškiantis jam verkiant ar juokiantis.
Todėl Wallono darbuose labiausiai išryškėja dimensija, kuri taip pat yra labiausiai susijusi su švietimu. Per jį pedagogas gali įsivaizduoti, kada jo mokinys entuziastingai jaučia tam tikrą dinamiką ir tuo pačiu, jei kitas yra apatiškas ar pavargęs, gali tuo pasinaudoti savo naudai.
Kūrimo procesą reglamentuoja tam tikri mokymosi principų valdymo principai. Net jei ir skirtingomis proporcijomis, šie principai vaikams ir suaugusiems yra vienodi.
Sinkretizmas pasižymi nekompetencija, kurią po truputį pakeis diferenciacijos procesai. Mokymasis prasideda nuo sinkretizmo ir palaipsniui pereina į kitą etapą.
Tai instrumentas, kuriuo vaikai ir suaugusieji pradeda mokymosi procesą, patekę į naujas situacijas.
Saugumo ir priklausymo jausmas, kurį tam tikra aplinka gali suteikti vaikui ir suaugusiam.
Funkcinius rinkinius sudaro emocinis, pažintinis ir motorinis vystymasis. Kiekvienas žmogus turi savo ritmą, todėl jį reikia gerbti atliekant atitinkamą veiklą.
Kaip pamatysime vėliau, emocijos yra užkrečiamos, todėl mokinio ir mokytojo elgesys gali kištis į klasės dinamiką. Dalis mokytojo yra gebėjimas tokius konfliktus spręsti.
Klasėje įprasta matyti itin susijaudinusius ir į veiklą įsitraukusius mokinius. Tačiau tuo pat metu mokytojas aptinka tuos, kurie yra šiek tiek apatiškesni ir nusivylę. Tokio elgesio buvimas gali atspindėti pačią ugdymo aplinką, kuri yra arba nėra skatinanti ir motyvuojanti.
Mokymosi sunkumai yra mokymo problema, todėl jų sprendimas turi būti orientuotas į mokymo ir mokymosi santykį, nekaltinant nei vieno, nei kito. Jei emociniai poreikiai nepatenkinami, procesui, taigi ir mokinio bei mokytojo tobulėjimui, sukuriamos kliūtys.
Afektiškumo pasireiškimas taip pat yra užkrečiamas. Ar kada nors pastebėjote, kad nervingi tėvai ir mokytojai nervina ir vaikus, ir mokinius? Taip atsitinka todėl, kad afektiškumas yra fizinė išraiška ir todėl mobilizuoja kito pasireiškimą, perduodant tą jausmą.
Afektyvumo ir išsilavinimo santykis taip pat susijęs su judėjimo ir intelekto sampratomis. Pirmasis susijęs su motyvuotumu, pedagoginiu pobūdžiu per gesto ir vaizdavimo kokybę. Valonui mokyklų nelankstumas turėtų būti pritaikytas taip, kad klasėje būtų didesnis judėjimas.
Kalbant apie intelektą, mokslininkas žmogiškiau traktuoja intelektualų vystymąsi mokyklose. Tai reiškia, kad afektiškumas, judėjimas ir fizinė erdvė turi būti vienoje plokštumoje. Ką tai reiškia? Kad pedagogas galėtų pristatyti pedagoginę veiklą, tyrinėjančią kūno, laiko ir erdvės sąvokas.
Be to, tai turėtų skatinti tarpasmeninius santykius, gerbti skirtumus ir kurti tapatybę. Šiuos tikslus galima pasiekti vykdant veiklą, lavinančią motorinę koordinaciją, kūno ir jutimo suvokimą ar net erdvės ir laiko orientaciją. Pavyzdžiai:
Trumpai tariant, pedagogams būtina pažinti savo mokinius ir išmokti su jais elgtis per dialogą ir demonstruojant meilę (pozityviąja jo prasme). Būtina suprasti, kad mokytojo vaidmuo yra tarpininkauti žinioms, todėl jo santykio su mokiniu būdas atspindi jo žinių įsisavinimą.
Taigi pedagogas turi įsisavinti teorijas, kurios jam padeda planuoti santykius su mokiniu, atsižvelgdamas į atsižvelgiant į jų individualias savybes, planuojamą veiklą ir kontekstą, kuriame šie santykiai kuriami.
