Aleksas Barzda yra mokytojas pietų Londone. Sugniuždytas dėl profesijos sąstingio, jis pradėjo ieškoti alternatyvių idėjų savo darbui.
Atsižvelgdamas į tai, jis keliavo į daugiau nei 20 šalių, lankėsi mokyklose ir tobulino naujoviškas priemones bei metodus varžovasXXI amžiaus mokymas.
Žiūrėti daugiau
Programa „Atlanticas“ kviečia juodaodes, čiabuves ir kilombolos moteris į…
Patvirtinta: „Samsung“ tikrai gamina sulankstomus ekranus…
Knyga Natūraliai gimę besimokantieji yra tos kelionės rezultatas. Jame Beard sujungė žinomus pavyzdžius ir apmąstė pagrindines problemas, su kuriomis švietimo sritis susidurs vėlesniais dešimtmečiais.
„Kūrybiškumas, gebėjimas spręsti problemas ir mokytojų svarba yra didžiuliai iššūkiai mokykloms. Ir visa tai per didžiulę nežinomybę, kaip elgtis su naujomis technologijomis ir dirbtiniu intelektu“, – pabrėžė jis.
Žemiau žiūrėkite Londono profesoriaus poziciją interviu BBC News Mundo Šieno festivalio proga Kartachenoje, Kolumbijoje.
Dėstydamas pamokas mokykloje pietų Londone, Kent Road gatvėje, Alexas Beardas pastebėjo, kad padarė klaidą mokymo procese taikydamas pasenusius metodus, o tai buvo pirmasis iš jų.
„Supratau, kad taikau metodus, kuriuos Sokratas naudojo agoroje, maždaug prieš 2000 metų, mokydamas vaikus, kurie turėjo mobiliuosius telefonus ir gyveno ateityje“, – sakė jis.
Antrasis iššūkis yra susijęs su akcentu, kurį švietimo sritis turėtų skirti ateičiai. Taigi mokytojas klasėje moko vaikus išlaikyti testą.
Mokytojams reikia savarankiškumo ir profesionalumo. Jų negalima kaltinti dėl to, kad jaunuoliai mokomi dirbti žemiau lūkesčių.
„Manau, kad mokytoją turėtume paversti vienu svarbiausių žmonių visuomenėje. Nes galų gale būtent jie formuos mūsų kūrybiškumą, socialinę sanglaudą, padės pagrindus kuriant stiprią ir tvarią ekonomiką“, – pabrėžė Alexas Beardas.
Apibendrinant Alexas Beardas teigia, kad vaikams reikia trijų dalykų. „Pirma – išmokti mąstyti, bet taip, kad atitiktų ateities iššūkius“. Čia atsiranda kritiškumas ir vaidmuo, kurį jie siekia atlikti pasaulyje.
„Antra – išmokti veikti, bet visų pirma – būti kūrybingais žmonėmis“. Susidūrę su daugybe iššūkių, tokių kaip aplinkosaugos ir socialiniai, jiems būtina ugdyti kūrybiškumą ir išmokti dirbti naujų technologijų pagalba.
„Ir trečia – pritaikyti šį kūrybiškumą sprendžiant šiuolaikinio pasaulio keliamas problemas“. Tai, siekiant pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais, daugiausia dirba emocinio intelekto ir empatijos srityse.
Knygoje natūraliai gimę besimokantieji yra aptariamas švietimo vaidmuo padedant ieškoti „prasmės to, ką darome“.
Tokiu būdu kai kurie dalykai pakeitė mūsų supratimą apie švietimą, tai per psichologijos, ankstyvojo vystymosi ir net neuromokslų atliekamus tyrimus.
Su tuo susidūrę kognityviniai mokslininkai padarė išvadą, kad egzistuoja patirties hierarchija, kurios rezultatai veda į mokymąsi.
Reikalavimas kartoti ir įsiminti sukelia emocinę reakciją, „tai yra, jie verčia jaustis susijaudinęs, liūdnas, sutrikęs ir panašiai – galite išlaikyti daugiau žinių nei per „decoreba“, – pabrėžė jis.
O mokymo jausmas tai gali būti susieta su darbo atlikimu ir profesija, kuria jis nori vadovautis, tačiau Beardui tai labai ribotas požiūris į mokymąsi.
„Kažkas jums gali būti labai prasminga, nes tai yra kažkas, ką jums patinka daryti. Tau tai svarbu kaip žmogui“.
Taigi, jei jums patinka muzika, matematika, kalbos ir pradedate mokytis dalykų, kuriuos mėgstate, jie jums turi prasmę dėl jūsų tapatybės ir saviraiškos būdo.
Viena iš priežasčių, kodėl profesorius iš Londono nusprendė keliauti, buvo jo apmąstymai apie naujų technologijų įsisavinimą, socialinius tinklus ir dideli duomenys (interneto naudojimo duomenų kiekio analizė) tarp visų sričių.
Tikslas buvo suprasti kaip naujas technologijas ir dirbtinį intelektą galima pritaikyti mokyme. Neatsitiktinai pirmasis tikslas buvo Silicio slėnis.
„Ten pirmą kartą pamačiau mokytoją robotą. Ir tai nebuvo „Android“ priešais klasę: tai iš tikrųjų buvo dirbtinio intelekto programinė įranga internetinėje mokymosi aplinkoje“, – komentavo jis.
Prie kompiuterio su ausinėmis stovėjo laboratorija su mokytoja ir maždaug dešimt penkių metų vaikų.
Lygiai taip pat, kaip programa padėjo mokiniams, ji taip pat galėjo suvokti kiekvieno iš jų stipriąsias ir silpnąsias puses, automatiškai pritaikydama pamokas. Pabaigoje jis sugalvodavo suasmenintą mokymosi programą ir perduodavo ją mokytojams.
„Kitas pavyzdys: 2013 metais Oksfordo Martino mokyklos atliktas tyrimas atskleidė, kad 700 profesijų ateityje galėtų pakeisti robotai, tačiau nė vienos iš jų Su mokymu susiję darbai – t. y. pradinės mokyklos, ikimokyklinio ugdymo įstaigos, vidurinės mokyklos ir net kolegijos mokytojai – buvo su dienomis suskaičiuota. Ir tai tiesa. Taip nutinka todėl, kad mokymas tikrai yra žmogaus procesas“, – akcentavo profesorius.
Net jei dirbtinis intelektas ar robotai egzistuoja, ugdymui trūksta žmogiškosios sąveikos. Žmonės mokosi natūraliai, bet gimė mokytis visuomenėje. Ateityje bus daug technologinių patobulinimų, tačiau juos integruos mokytojai.
Rizika yra ta, kad dirbtinis intelektas yra geresnis už blogiausius mokytojus kai kuriose pasaulio vietose. Be to, kyla klausimas, ar dirbtinis intelektas yra pigus, net jei jis nėra pranašesnis už išsilavinimą, kurį gali pasiūlyti mokytojas.
Tačiau, kaip teigia Beard, tai pesimistinis požiūris į ateitį. Esminis dalykas yra investuoti į mokytojus, į jų mokymą, kad atsirastų specializuoti specialistai, gebantys dirbti su technologinėmis priemonėmis.
„Visų pirma tikiu tuo mokymas bus svarbiausias XXI amžiaus darbas. Mes gyvename epochoje, kai baigiasi Žemės ištekliai, mums trūksta nieko“, – pabrėžė jis.
Taigi vienintelis dalykas, kuris yra neribotas, yra žmogaus intelektas, išradingumas ir problemų sprendimo įgūdžiai. Tačiau mokytojai yra tie, kurie skatina šį žmogiškąjį potencialą, todėl tai bus svarbiausias šimtmečio darbas.
„Savo idealiame pasaulyje mokytojus ruoščiau taip pat, kaip ir gydytojus. Tai yra, dėstytojai baigtų universitetą ir po to trejus metus derintų mokymą su kitų, labiau patyrusių dėstytojų žiniomis“, – aiškino jis.
Taigi profesoriai ne tik atkartotų tai, ką išmoko universitete, bet ir plėtotų darbą kartu su kitu profesoriumi, tobulindami savo žinias.
O didžiausias švietimo iššūkis Lotynų Amerikoje yra nelygybė, lyginant aukščiausią su žemiausiu lygiu. Šiai nelygybei, kuri dar ryškesnė tarp miesto centrų ir kaimo vietovių, reikia skirti visapusišką ir skubų dėmesį.
Kitas galimas iššūkis yra švietimo prieinamumo demokratizavimas yra kokybiškas išsilavinimas.
Galiausiai trečias ir pats svarbiausias taškas yra mokytojai. „Turime išspręsti mokymo, bet ne tik mokymo, profesijos populiarinimo problemas, kad jos nekeistų klasės į geriau apmokamus darbus“, – perspėjo jis.
Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria Lotynų Amerika, yra tai, kad kai kurių regionų gyventojams sunku arba beveik neįmanoma patekti į miestų centrus.
Atsižvelgiant į tai, reikia kurti naujus modelius, kad vaikai ir jaunimas galėtų kokybiškai mokytis ten, kur mokytojas nepasiekia.
„Ir pavyzdys Khano akademija tai labai gerai, nes sugeba tinkamai panaudoti naujas technologijas kuriant projektus nuotolinis mokymas, kuris veikia labai gerai ir gali prisidėti prie gerų mokinių rezultatų“, pakomentavo.
„Mes judame link visuomenės, kuri dalijasi savo idėjomis, remdamasi nevaržomu žinių šaltiniu“, – komentavo jis.
Mokytojui viena didžiausių dabartinės švietimo sistemos problemų – nuolatinė konkurencija tarp mokinių. Ši praktika sukuria uždarą aplinką, kurioje mažai kūrybiškumo ir bendradarbiavimo stoka – dalykai, kurie turėtų būti svarbūs pasauliui.
Mes įsivaizduojame iššūkius, kuriuos galima įveikti tik bendradarbiaujant ir žmogaus vaizduotėje. Taigi, be individualaus intelekto, būtina turėti profesionalų, galinčių ugdyti kolektyvinį intelektą.
„Yra keletas labai rimtų tyrimų, kurie įrodo atvirų sistemų efektyvumą, kur skatinamas kūrybiškumas, kur generuojama daugiau idėjų. Ir to mus moko pati gamta: augdamas gyvūnas sugeba daug efektyviau suvokti ir nukreipti išgyvenimui reikalingą energiją“, – sakė jis.
*Su informacija iš BBC News Mundo
Taip pat skaitykite: MEC skelbia tekstą su naujomis mokytojų rengimo gairėmis
