Vaikystė yra esminis mūsų gyvenimo etapas, formuojantis tai, kuo tampame suaugę. Tačiau ne visiems pasiseka turėti laimingą ir stabilią vaikystę.
Kai kurie iš mūsų auga kaip "pasimetęs vaikas“, be meilės, palaikymo ir vadovavimo, reikalingo klestėti. Deja, tokio tipo vaikystės padariniai gali išlikti ir suaugus.pilnametystė, paveikiančios mus subtiliais, bet reikšmingais būdais.
Žiūrėti daugiau
JAV patvirtino pirmąjį geriamąjį vaistą nuo pogimdyminės depresijos; žinoti daugiau
Atraskite 13 įpročių, kurie jus storina ir trukdo numesti svorio
Štai keletas požymių, rodančių, kad galbūt užaugote kaip „prarastas vaikas“ ir kaip tai gali jus paveikti dabar.
Kai vaikystėje netenkame meilės ir rūpesčio, gali būti sunku pasitikėti mus supančiais žmonėmis. Šis nepasitikėjimas gali paskatinti mus pastatyti emocines sienas, todėl sunku užmegzti sveikus ir ilgalaikius santykius.
Paramos ir patvirtinimo trūkumas vaikystėje gali palikti gilių pėdsakų mūsų savigarboje.
Jei buvome nuolat kritikuojami, apleisti ar menkinami, tikėtina, kad turime neigiamą požiūrį į save.
Ši žema savigarba gali neleisti mums siekti savo svajonių ir išnaudoti visą savo potencialą.
Kaip „pasiklydęs vaikas“, mes dažnai ieškome išorinio patvirtinimo, kad užpildytume emocinę tuštumą, kurią jaučiame viduje.
Siekiame kitų pritarimo ir tampame priklausomi nuo kitų nuomonės, kad jaustumėmės vertinami.
Šis nuolatinis patvirtinimo ieškojimas gali padaryti mus pažeidžiamus manipuliacijų ir neleisti mums išsiugdyti sveikos savigarbos.
(Nuotrauka: reklama)
Kai užaugame be aiškių, sveikų ribų, suaugę galime sunkiai jas nustatyti.
Galime jaustis kalti sakydami „ne“, leisdami kitiems peržengti mūsų ribas ir mus užvaldyti.
Toks prievartos trūkumas gali sukelti emocinį ir fizinį išsekimą, pakenkti mūsų sveikatai ir gerovei.
Kaip ir „pamestas vaikas“, mus gali persekioti baimė būti paliktam. Gali būti, kad mums sunku pasitikėti, kad žmonės mūsų laikytųsi, todėl elgiamės taip, kad išvengtume apleisti.
Ši baimė gali pakenkti mūsų santykiams ir neleisti mums užmegzti gilių, prasmingų ryšių.
Kai vaikystėje neišmokstame tvarkytis su savo emocijomis, suaugusiųjų gyvenime gali būti sunku su jomis susidoroti.
Galime užgniaužti jausmus arba sprogti į pykčio priepuolius, nežinodami, kaip sveikai išreikšti savo emocijas. Tai gali pakenkti mūsų santykiams ir psichinei sveikatai.
Sunkios vaikystės padarinių pripažinimas yra pirmas žingsnis sveikstant ir augant kaip individui. Norint išspręsti tokias gilias problemas, labai svarbu ieškoti profesionalios pagalbos, pavyzdžiui, terapijos.
Turint laiko ir tinkamos paramos, įmanoma įveikti a kūdikystė kaip „pasiklydęs vaikas“ ir kurti visavertį bei prasmingą gyvenimą.