Nuo fizinės išvaizdos iki balso – daugelis įgyjamų bruožų yra genetinis palikimas iš mūsų tėvų. Tačiau kalbant apie tai, yra ne tik genetika tėvų įtakos.
Tėvų priimami sprendimai taip pat gali formuoti mūsų asmenybės aspektus. Ryškus to pavyzdys yra polinkis į nerimą, kuris gali būti siejamas su mūsų tėvų pasirinkimais.
Žiūrėti daugiau
TAI yra paslaptis, kaip tapti „magnetiniu“ žmogumi; žiūrėk
Susipažinkite su ULTIMATE proto triuku, kad nustotumėte galvoti apie savo buvusįjį; pasitikrinti
2015 m. labai svarbus tyrimas sekė 900 broliškų ir identiškų dvynių, kurie savo ruožtu tapo tėvais, imtį.
Rezultatai atskleidė kai ką intriguojančio: vaikai buvo linkę daugiau panašumų su savo tėvais nei su savo tėvų seserimis.
Išvadoje buvo atkreiptas dėmesys į nepaprastą tėvų pasirinkimų ir sprendimų įtaką formuojant jų vaikų savybes.
Norėdami ištirti ir paremti hipotezę, kad nerimas nėra tik genetinė savybė, mokslininkai ėmėsi kruopštaus požiūrio.
Jie lygino nerimo lygį tarp dviejų seserų ir jų vaikų, siekdami išsiaiškinti, ar buvo tiesioginis apreiškimas.
Šios analizės pagrindu daroma prielaida, kad idealiu atveju vaikas turėtų rodyti panašų nerimo lygį tiek savo tėvams, tiek to tėvo identiškiems bendraamžiams. Tai pateisinama tuo, kad vaikas su abiem dalijasi vienodu kiekiu genetinės medžiagos.
Kitaip tariant, tikėtinas scenarijus būtų toks, kad vaikas atspindės nerimo lygį tėvas ir identiškas dvynys su tuo tėvu, nes bendra DNR yra lygiavertė tarp šių trijų dalys.
Lyginant dviejų motinų atsakymus ir jų vaikų nerimą, tyrimas siekė išsiaiškinti, ar pastebėti modeliai gali būti visų pirma priskiriama genetikai arba tam, ar tam įtakos turėjo kitos įtakos, tokios kaip aplinka ar tėvų sprendimai reikšmingas.
Ši išvada atskleidžia intriguojantį aspektą: ką tiksliai daro tėvai, kad prisidėtų prie savo vaikų polinkio į nerimą?
Atsakymas gali slypėti emocinėje dinamikoje, kuri atsiranda šeimos aplinkoje. Vaikai yra labai įžvalgūs ir jautrūs savo tėvų emocijoms ir elgesiui.
Tyrimas atkreipia dėmesį į keletą kitų būdų, kuriais nerimas gali būti perduodamas tarp tėvų ir vaikų, ir atvirkščiai.
Vienas iš tokių būdų apima vaikų nepaprastą gebėjimą suvokti savo tėvų baimes ir rūpesčius, stebint jų veiksmus arba klausantis jų žodžių.
Šis procesas gali sukelti pakopinį efektą, kai vaikai įsisavina šias baimes ir rūpesčius ir pradeda kurti savo nerimą.
Be to, tyrime nustatytas dar vienas veiksnys, kuris prisideda prie nerimo perdavimo iš tėvų vaikams, vadinamas „neigiamu auklėjimo elgesiu“.
Iš esmės tai atsitinka, kai tėvai sąmoningai slepia arba saugo nuo vaiko informaciją, dažnai susijusią su pačių tėvų turimais dalykais.
Toks elgesys gali sukurti vaikui neapibrėžtumo ir nesaugumo aplinką, todėl jis, reaguodamas į šį skaidrumo trūkumą, perima nerimo modelius.
Išvada pabrėžia tėvų ir vaikų sąveikos sudėtingumą, kai kalbama apie nerimą. Jie sustiprina nuostatą, kad tėvų emocinė patirtis, taip pat jų veiksmai ir žodžiai turi tiesioginės įtakos vaikų emocijoms ir elgesiui.
„Trezeme Digital“ suprantame efektyvaus bendravimo svarbą. Žinome, kad kiekvienas žodis yra svarbus, todėl stengiamės pateikti turinį, kuris būtų aktualus, įtraukiantis ir pritaikytas jūsų poreikiams.