Savęs samprata yra mūsų asmeninis žinojimas, kas mes esame. Tai apima visas mūsų mintis ir jausmus apie mus pačius. Tai taip pat apima mūsų žinias apie tai, kaip elgiamės, mūsų gebėjimus ir individualias savybes.
Mūsų savivoka sparčiausiai vystosi vaikystėje ir paauglystėje. Šios žinios toliau formuojasi ir keičiasi laikui bėgant, kai mes daugiau sužinome apie save.
Žiūrėti daugiau
Mokytojo darbas yra pagrindinis veiksnys siekiant visapusiškai įtraukti mokinius…
Ageizmas, socialinis maras, kuris kelia pavojų Brazilijos visuomenės ateičiai
Socialinis psichologas Roy'us Baumeisteris teigia, kad savęs samprata turi būti suprantama kaip žinių struktūra. Žmonės atkreipia dėmesį į save, pastebi savo vidines būsenas, reakcijas ir išorinį elgesį.
Per šią savimonę žmonės renka informaciją apie save. Savęs samprata kuriama remiantis šia informacija ir toliau tobulėja žmonėms plečiant savo idėjas apie tai, kas jie yra.
Ankstyvieji savęs sampratos tyrimai buvo pagrįsti idėja, kad tai buvo viena, stabili ir vieninga savęs samprata. Tačiau visai neseniai mokslininkai ją pripažino kaip dinamišką ir aktyvią struktūrą, kuriai įtakos turi ir individo motyvai, ir socialinė padėtis.
Carlas Rogersas, vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų, pasiūlė, kad savęs samprata apima tris komponentus:
Savęs vaizdas yra tai, kaip mes matome save. Savęs vaizdas apima tai, ką mes žinome apie save fiziškai, savo socialinius vaidmenis ir mūsų asmenybės bruožus.
Šis komponentas ne visada atitinka tikrovę. Kai kurie asmenys išpūstai suvokia vieną ar daugiau savo savybių. Šie išpūsti suvokimai gali būti teigiami arba neigiami. Asmuo gali turėti teigiamą požiūrį į tam tikrus „aš“ aspektus ir neigiamą požiūrį į kitus.
Savigarba yra vertybė, kurią mes vertiname patys. Individualūs savigarbos lygiai priklauso nuo to, kaip mes save vertiname. Į šiuos įvertinimus įtraukiami mūsų asmeniniai palyginimai su kitais, taip pat kitų žmonių atsakymai į mus.
Kai lyginame save su kitais ir pastebime, kad esame kažkuo geresni, mūsų savigarba toje srityje auga. Kita vertus, kai lyginame save su kitais ir pastebime, kad tam tikroje srityje mums nesiseka, mūsų savivertė krenta.
Kai kuriose srityse galime turėti aukštą savigarbą, o kitose – žemą.
Idealus „aš“ yra tas, kuriuo norėtume būti. Visada yra skirtumas tarp žmogaus savęs įvaizdžio ir žmogaus „idealaus savęs“. Šis neatitikimas gali neigiamai paveikti kažkieno savigarbą. Pasak Carlo Rogerso, savęs įvaizdis ir idealus aš gali būti suderinti arba nesuderinami.
Savęs samprata pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Šis procesas tęsiasi visą gyvenimą. Tačiau tarp ankstyvos vaikystės ir paauglystės savęs samprata labiausiai auga.
Būdami 2 metų vaikai pradeda skirtis nuo kitų. Būdami 3 ir 4 metų vaikai supranta, kad jie yra atskiri ir unikalūs. Šiame etape vaiko savęs vaizdas iš esmės yra aprašomasis. Tai daugiausia grindžiama fizinėmis savybėmis arba konkrečiomis detalėmis.
Tačiau vaikai vis daugiau dėmesio skiria savo gebėjimams. Iki 6 metų vaikai gali bendrauti, ko nori ir ko jiems reikia. Jie taip pat pradeda save apibrėžti socialinių grupių požiūriu.
Nuo 7 iki 11 metų vaikai pradeda socialiai lyginti. Taigi jie svarsto, kaip juos suvokia kiti. Šiame etape vaikų savęs aprašymai tampa abstraktesni. Jie pradeda apibūdinti save kaip įgūdžius, o ne tik konkrečias detales.
Pavyzdžiui, vaikas šiame etape pradės matyti save sportiškesniu nei kiti ir mažiau atletišku už kitus. Šiuo metu pradeda formuotis idealus aš ir savęs įvaizdis.
Paauglystė yra pagrindinis savęs suvokimo laikotarpis. Paauglystėje susiformavusi savęs samprata dažniausiai yra savęs sampratos pagrindas visam likusiam gyvenimui. Paauglystėje žmonės patiria skirtingus vaidmenis, asmenybes ir save.
Paauglių savivoką įtakoja sėkmė jiems svarbiose srityse ir vertinamų kitų atsakymai į juos. Sėkmė ir pritarimas gali prisidėti prie didesnės savigarbos ir stipresnės savęs sampratos vėlesniame gyvenime.
