Į pasakėčios, esantys vaikų kasdienybėje, yra trumpi literatūriniai pasakojimai. Pagrindinis jo tikslas – pateikti žinią, kuri turi tik pamokomą istorijos moralinį pobūdį.
Apibendrinant galima pasakyti, kad veikėjai dažniausiai yra gyvūnai arba išgalvoti objektai. Jų istorijos pasakojamos siekiant linksminti ir mokyti mažuosius, kartu skatinant jų vystymąsi ir vaizduotę.
A pasakojimas „Liūtas ir pelė“ priskiriamas Ezopui VI amžiuje prieš Kristų. C, ir moko ne tik pačius mažiausius, bet ir jaunus žmones bei suaugusius, kad nepaisant dydžio, visi turime padėti vieni kitiems.
Miške saulė teka nepakartojamai spindėjusi. Gyvūnų karalystei prasidėjo nauja diena. O gyvuliai, pabudę, tingiai žiovojo ir linkėjo vieni kitiems mieguisto gero ryto.
– Kaip sekasi, panele Pelėda?
– Puiku, pone Povai!
– Ar gerai miegojote, daktare Beždžione?
– Kaip karalius, Gavião!
Tačiau reikėjo tik paminėti karalių, kad būtų sukurta painiava. Visi dreba nuo Liūto riaumojimo.
- Dieve padek man! tarė gyvatė.
- Aš bėgsiu! - pasakė dramblys.
Visi bėga, o miškas tuštinasi į lentyną. Aš turiu galvoje... liko tik vienas. Tai buvo pelė, išsiblaškęs, tą valandą pabudęs, net negirdėjo to riaumojimo. Didžiausioje ramybėje jis net nepastebėjo, kad ateina Karalius Liūtas, alkanas, ieško maisto. Pamatęs jį, pašoko ir pagriebė mažą gyvūnėlį.
– Kodėl, žiūrėk! – sušuko jis.
- Kokia skani pelytė!
Tik tada mažylis suprato visą pavojų, o jo išgąstis buvo toks didelis, kad bamboje sušalo šaltis.
- Nevalgyk manęs, Liūtas karaliau! – išsigandusi pasakė pelė.
– Taip be prieskonių man nebus skanu!
Bet žvėris jau buvo pasiruošęs jį valgyti, kai pelė, vargšė, paskutinį kartą paskambino.
– Labai prašau, man labai patinka gyventi. Aš esu labai jauna pelė, dar anksti mirti.
Liūtas pasikasė karčius, minutėlę susimąstė...
- Tu teisus! kalbėjo vėliau.
– Tu labai mažas!
- Šį kartą aš tavęs nevalgysiu! Suteiksiu tau dar vieną šansą. Juk tokio dydžio man net užkandžiauti netinka!
– Ačiū, Jūsų Didenybe! su palengvėjimu, pasakė pelė.
- Vis tiek atsilyginsiu už tavo poelgio gerumą.
– Šitas tikrai geras! - juokėsi Liūtas karalius.
„Toks mažas padaras su tokiomis pretenzijomis!
Ir tyčiodamasis iš vargšės pelytės, jis ten nuėjo, visas imtas, nežinodamas, kad jo laukia pavojus.
Įsivaizduokite, kad žvėris, eidamas taku, staiga suklupo ir pateko į spąstus. Liūtas, pasijutęs pagautas, išsigando. Jis riaumojo, stuktelėjo letenomis, bet iš to nebuvo jokios naudos.
Būtent tada dėl didelės sėkmės ar likimo darbo ten pro šalį ėjo mūsų mažasis draugas. Tai pamatęs, jis iškart sušuko:
- Nesijaudink, aš tave išgelbėsiu!
Ir tada jis graužė virvę, sugebėjęs jį išlaisvinti.
Tas, kuris šį kartą buvo dėkingas, buvo Liūtas. Jis vėl buvo laisvas ir išmoko pamoką:
Dėl silpniausių ir mažiausių – nė akimirkos neabejokite, nes dydis niekada nebuvo ir nebus dokumentas.
